Apie mus

Kartą senelė sako: – seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime?

– Et, nedidelė bėda, – atsakė senelis. – Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsime duonutę.

Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišė tešlą, o kai ji įrūgo, padarė tris didelius kepalus ir pašovė juos į krosnį. Duonutė kepa, o senelis sako:

– Senute, duonkubilio kampuose dar liko truputis tešlos. Reikia ją išgrandyti ir padaryti mažutį kepalėlį – pagranduką.

Senelė taip ir padarė, kaip sakė senelis: pašovė į krosnį mažutėlį dailutį kepalėlį – pagranduką. Greitai jis iškepė ir buvo toks dailus, kad seneliai negalėjo juo atsidžiaugti.

Senelis padėjo kepalėlį ant palangės, kad atvėstų, o pagrandukas tik strykt nuo palangės ir pasileido bėgti. Bėga, bėga ir sutinka kiškį. Ę – Kur bėgi, pagranduk? – sušuko kiškis. – Sustok, aš tave suvalgysiu.

– Nevalgyk manęs, kiškeli, geriau aš tau padainuosiu, – sako pagrandukas. – Paklausyk. Ir jis uždainavo:

Aš duonutės kepaliukas,

Vadinuosi pagrandukas.

Mane iškepė senelė,

Mane aušino senelis.

Aš pabėgau nuo senelių

Ir pabėgsiu nuo kiškelio.

About the author